Džeinė Bolein, Vestminsterio rūmai, 1540 m. liepos 7 d.
Mes vykstame iš Ričmondo į Londoną karališka barža. Valdovas pasirūpino, kad mums būtų patogu. Mūsų trys: ledi Rutland, Katerina Edžkomb ir aš. Trys sijonuoti Judai keliauja atlikti savo pareigos. Mus lydi lordas Saufhemptonas. Jis turėtų lengviau atsikvėpti, kad atgavo karaliaus pasitikėjimą po to, kai pasitiko Aną Klevietę Anglijoje ir teigė, kad ji graži, linksma ir tikra karalienė. Su juo vyksta lordas Odlis ir Safolko hercogas, nekantraujantys karaliaus malonės trupinių. Jie liudys prieš Aną po mūsų.
Katerina Edžkomb nervinasi. Sako nežinanti, ką sakyti, būgštauja, kad koks nors dvasininkas įvilios į kryžminės apklausos spąstus, ir ji pasakysianti ką nors ne taip, dievaži, netgi netiesą, jeigu bus puolama. Kaip baisu! Bet aš jaučiuosi rami kaip skumbrę dorojami sena žvejo žmona. „Jūs jų net nematysite, — raminu. — Jūsų niekas netardys. Kas ims prieštarauti jūsų melui? Juk tiesa čia niekam nerūpi, jau nekalbant apie karalienės gynimą. Spėju, kad jums net nereikės kalbėti. Viskas bus surašyta, tereikės mūsų parašo.”
— Bet jeigu ten bus parašyta... jeigu ji bus įvardinta kaip... — Katerina nutyla ir žvelgia pasroviui. Net žodį „ragana” bijo ištarti.
— Kam jums tai skaityti? — klausiu. — Koks skirtumas, kad bus virš jūsų parašo? Jūs sutikote pasirašyti, taip? Nesitarėte, kad reikės perskaityti.
— Bet aš nenorėčiau savo liudijimu pakenkti karalienei, — sako ta kvėša.
Kilsteliu antakius, bet nieko nesakau. O kam? Mes visos žinome, kad vaiskią vasaros dieną išsiruošėme karaliaus barža sunaikinti jaunos moteris, kuri niekuo nenusikalto.
— Ar jums teko ką nors pasirašyti? Tada? Anksčiau? — nedrąsiai klausia ji.
— Ne, — atsakau. Burnoje pasidaro taip gaižu nuo tulžies, kad norisi nusisukus spjauti į žalią sūkuriuojantį vandenį. — Ne. Anos ir mano vyro atveju buvo kitaip. Tik pagalvokite, kaip dabar supaprastinta ši procedūra! Tuomet man teko eiti į teismą prieš juos visus, prisiekti Biblija ir paliudyti. Teko stoti prieš visus ir liudyti prieš savo vyrą ir mošą. Žiūrėti jiems į veidą ir kalbėti.
Freilina nusipurto.
— Turėjo būti klaiku.
— Taip, — atsakau trumpai.
— Jūs tikriausiai bijojote to, kas blogiausia.
— Žinojau, kad liksiu gyva, — atšoviau tiesiai. — Ir, kaip įsivaizduoju, būtent dėl šitos priežasties jūs keliaujate šiandien kartu su manimi ir ledi Rutland. Jeigu Ana Klevietė bus apkaltinta ir mirs, mums bent jau nereikės mirti kartu su ja.
— Bet kuo jie apkaltins karalienę? — klausia Katerina.
— O ne, tai mes ją apkaltinsime, — kimiai nusijuokiu. — Tai mes paskelbsime ją kaltą. Mes paliudysime ir prisieksime dėl savo žodžių. Mes pasakysime, ką ji padarė. Taryba tik nuspręs, kad už tai Ana nusipelnė mirties. Ir mes netrukus sužinosime, kuo ji nusikalto.
Ačiū Dievui, ačiū Dievui, man nereikės pasirašyti kaltinimo Anai dėl karaliaus nepajėgumo. Nereikės liudyti, kad jinai užkerėjo karalių, kad permiegojo su tuzinu vyrų ir slapta pagimdė monstrą. Šįkart nereikės liudyti nieko panašaus. Mes visos pasirašome po tais pačiais teiginiais, kad, esą, ji pasakojusi mums, jog kasvakar atsigula su karaliumi kaip nekalta mergelė ir kiekvieną rytą tokia atsikelia, ir iš jos žodžių mes supratusios, jog ji nežinanti, kad taip nėra gerai. Mes, esą, jai patarusios, jog žmonai neužtenka pabučiuoti vyrą labos nakties ir palaiminti iš ryto, mes sakiusios, jog šitaip sūnaus ji nesusilauks. Bet Ana, girdi, atsakiusi, jog daugiau nieko nenorinti žinoti. Ir visas šitas pašnekesys, esą, vykęs jos kambaryje tarp mūsų keturių gryna anglų kalba, be vertėjos.
Aš susiieškau hercogą, kol barža neišgabeno mūsų į Ričmondą.
— Juk jie supranta, kad karalienė šitaip nekalba? — paklausiu. — Kad pokalbis, dėl kurio mes prisiekėme, neįmanomas? Kiekvienas, kas bent kartą lankėsi karalienės kambariuose, supras, jog tai melas. Realiame gyvenime mes sukamės su tais keliais žodžiais, kuriuos ji moka, ir mums tenka po dešimt kartų kartoti, kol viena kitą suprantame. Bet kas, kas ją pažįsta, supras, jog Ana nebūtų apie tai kalbėjusi su mumis trimis. Ji pernelyg drovi.
— Tai visai nesvarbu, — oriai pareiškia hercogas. — Jiems reikėjo liudijimo, kad ji tebėra nekalta kaip anksčiau. Nieko daugiau.
Pirmą kartą po daugelio savaičių man kyla viltis, kad galbūt ji liks gyva.
— Ar karalius nori tiesiog su ja išsiskirti? — klausiu, nedrįsdama tikėtis. — Neapkaltins atėmus iš jo vyriškumą?
— Henrikas jos atsikratys, — atsako dėdė. — Jūsų liudijimas įrodo, kad Ana yra labai gudri ir klastinga ragana.
Aikteliu.
— Ir kaipgi aš pripažinau jos raganystę?
— Jūs parašėte, kad karalienė žinojo, jog Henrikas nepajėgia atlikti vyro pareigos, tačiau netgi kalbėdamasi savo kambaryje su damomis apsimetinėjo nežinanti, ką veikia vyras su žmona. Kaip pati sakėte, kas ja patikėtų? Kas taip šneka? Ar į karaliaus lovą paguldyta moteris gali nieko neišmanyti? Ar yra pasaulyje moteris, kuri būtų tokia naivi? Akivaizdu, kad Ana Klevietė meluoja ir slepia sąmokslą. Akivaizdu, kad ji ragana.
— Bet... bet... aš maniau, kad šituo liudijimu patvirtiname jos nekaltumą? — išstenu. — Nekaltos merginos naivumą.
— Būtent, — atsako jis. Hercogas leidžia sau niūriai šyptelėti. — Čia ir yra visas grožis. Jūs trys, didžiai gerbiamos jos svitos damos, prisiekėte po savo liudijimu, kad Ana arba yra nekalta kaip mergelė Marija, arba yra gudri kaip ragana Hekatė. Jūsų parodymus galima panaudoti ir vienaip, ir kitaip, kaip karalius pageidaus. Šiandien šauniai padirbėjote, Džeine Bolein. Esu jumis patenkintas.
Netarusi nė žodžio, grįžtu į baržą. Neturiu ką pasakyti. Kartą jau paklausiau dėdės hercogo, o galbūt vertėjo paklausyti Džordžo, savo vyro. Jeigu Džordžas būtų šalia manęs, galbūt patartų tyliai nueiti į kambarį ir pasiūlyti karalienei bėgti. Galbūt jis pakuždėtų, jog meilė ir ištikimybė svarbiau už karjerą rūmuose. Pasakytų, kad svarbiau neišduoti tų, kuriuos myli, nei pataikauti karaliui. Bet vyro šalia manęs nėra. Jis jau nepasakys, kad tiki meile. Man reikia gyventi be jo. Visą likusį gyvenimą teks gyventi be jo.
Grįžtame į Ričmondą. Potvynis mums į naudą, bet aš trokštu, kad barža judėtų kuo lėčiau, neskubėtų plukdyti mūsų namo, kur jos laukia balta kaip popierius karalienė.
— Ką mes padarėme? — graudžiai klausia Katerina Edžkomb. Ji žvelgia tolin, į puikius Ričmondo rūmų bokštus, žinodama, kad mums teks susitikti su karaliene Ana. Jos tiesus žvilgsnis perbėgs mūsų veidais, ir moteris supras, kad visą dieną sugaišome Londone, liudydamos prieš ją.
— Mes padarėme tai, ką turėjome. Galbūt išgelbėjome jai gyvybę, — spiriuosi.
— Taip, kaip išgelbėjote savo vyro seserį? Savo vyrą? — su pagieža klausia ji.
Nusigręžiu šalin.
— Aš nekalbu apie tai, — atsakau. — Aš net apie tai negalvoju.